Liškiavos istorija
Nuo pirmojo paminėjimo 1044 m. iki šių dienų — Liškiavos dominikonų ansamblio kelias per karus, valdžias ir atgimimą.
Liškiava rašytiniuose šaltiniuose pradėta minėti nuo 1044 metų. Žmonės dabartinės Liškiavos apylinkėse gyveno jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų — čia stovėjo medinė pilis, vėliau mūrinė, o ant aukšto Nemuno kranto iškilo vienas gražiausių vėlyvojo baroko ansamblių Lietuvoje.
Piliakalnyje VI a. pr. Kr. – IX a. po Kr. stovėjo medinė pilis. Mūrinė pilis statyta XIV–XV amžių sandūroje, tačiau jos statyba nutraukta po Žalgirio mūšio (1410 m.) — iki šių dienų išliko bokšto liekanos.
Pirmoji nedidelė medinė parapijos bažnyčia Liškiavoje pastatyta 1450 m. Pabrėžtina, kad dominikonams Liškiavos parapija niekada nepriklausė — visą laiką parapija turėjo savo bažnyčią ir kleboną.
1694 m. fundaciniu raštu Vladislovas Jurgis Kosyla Liškiavą užrašė Lietuvos provincijos dominikonų vienuoliams. 1697 m. balandžio 22 d. jis su žmona Kristina visus savo turtus testamentu užrašė dominikonų vienuolynui, kad šis melstųsi už mirusį vienintelį sūnų Florijoną ir už juos pačius.
Pasitaręs su Seinų dominikonais, Kosyla nutarė Liškiavoje įsteigti naują vienuolyną ir pastatyti Švč. Trejybės garbei skirtą bažnyčią. Testamentą 1699 m. rugpjūčio 17 d. patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II. Tais pačiais metais iš Seinų atvyko šeši dominikonai ir apsigyveno Liškiavos dvaro rūmuose.
Tačiau Kosylos giminės nebuvo jiems svetingi: pirmieji atvykę dominikonai buvo sumušti ir iš Liškiavos išvyti. Tik 1703 m. Vyriausiasis Lietuvos tribunolas grąžino dominikonams paveldėtus turtus, ir jie tvirtai įsikūrė Liškiavoje.
Dominikonai pasistatydino vertingą vėlyvojo baroko architektūrinį ansamblį. Bažnyčios ir vienuolyno statyba pradėta 1703 m. ir visiškai užbaigta 1741 m. Jį ėmėsi statyti dominikonų vyresnysis (prijoras) tėvas Remigijus Masalskis.
Buvo pastatytas dviejų aukštų mūrinis vienuolynas su dideliais rūsiais, priešais jį stovėjo svirnas, prie vienuolyno — šeimyntrobė, skalbykla ir ūkiniai pastatai. Platus kiemas buvo aptvertas aukšta mūrine tvora. Prie vakarinio vienuolyno galo stovėjo dviejų kambarių forstoriumas — vienuolių susitikimams su svečiais ir giminėmis. Visoje Nemuno pakrantėje užveistas plačiausias sodas, puoselėti daržai, iškastos tvenkinių sistemos ir užveista žuvies.
XVIII amžius — Liškiavos dominikonų klestėjimo laikotarpis.
Po trečiojo Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo Liškiava atiteko Prūsijai. Prūsų valdžia, norėdama papildyti valstybės iždą, naikino vienuolynus ir grobė jų turtą — Liškiavos konvento turtas atimtas 1797 m.
1812 m. vasario 29 d. Varšuvos hercogas Fridrichas Augustas dekretu Nr. 578 Liškiavos dominikonų bažnyčią paskelbė parapijine; gautas ir popiežiaus Pijaus VII leidimas (1812-10-28). Seinų vyskupas bažnyčią perdavė Liškiavos parapijai (1813-09-07), o parapijos pamaldos į ją perkeltos 1814 m. birželio 18 d.
Tą pačią dieną mirė paskutinis Liškiavoje gyvenęs vienuolis dominikonas tėvas Luščinskas, palaidotas bažnyčios rūsyje. Su jo mirtimi pasibaigė šio konvento gyvavimas Liškiavoje.
1821 m. parapijai atiteko vienuolyno turtas, 1836 m. vienuolynas buvo šiek tiek suremontuotas. Apie 1830 m. čia buvo įkurti kunigų demeritų (nusikaltusių kunigų) pataisos namai. 1920 m. Liškiavai tapus valsčiaus centru, vienuolyno kambariuose įsikūrė raštinė, paštas, smulkių prekių parduotuvė.
1939 m. Alytaus apskrities savivaldybės ir Vilkaviškio kurijos atstovai pasirašė sutartį dėl turizmo centro įkūrimo — tačiau ką tik suremontuotas vienuolynas netrukus virto pabėgėlių iš Lenkijos stovykla. 1941 m. pastatą perėmė Alytaus komunalinio ūkio skyrius. 1946–1976 m. čia veikė mokykla, o 1977 m. pastatai atiteko „Lelijos“ susivienijimui, planavusiam čia įrengti poilsio namus.
1991 m. dalis vienuolyno pastato atiteko klebonijai. 1990–1997 m. bažnyčia buvo restauruota, o jos požemiuose įrengtas muziejus su mumifikuotais palaikais. Nuo 1989 iki 2013 m. Liškiavoje klebonavo kanauninkas Valius Zubavičius — per tuos metus bažnyčia ir vienuolyno pastatai buvo restauruoti ir virto tikra grožio bei meno šventove.
„Man teko galimybė prisiliesti prie praeities, kurti dabartį ir palikti ateities kartoms savo darbų istoriją.“
Šiuos žodžius kanauninkas ištarė įgyvendinęs paskutinį savo užsibrėžtą tikslą Liškiavoje — 2012 m. atstatęs šeimyntrobę. 2013 m. jis atsisveikino su Liškiava ir buvo iškeltas į Kauno Aleksoto šv. Kazimiero parapiją.
1998 m. spalio 28 d. įkurta viešoji įstaiga „Liškiavos kultūros centras“, o nuo 1999 m. jai perduota dalis ansamblio pastatų. Pagrindiniai įstaigos tikslai — rengti ir įgyvendinti kultūros, švietimo, meno plėtojimo ir turizmo vystymo programas.
Nuo 2017 m. kun. teol. lic. Jono Cikano iniciatyva iš esmės pradėti bažnyčios išorės restauracijos darbai, pakeistas stogas. Vienuolyno rūsio patalpose įrengtas muziejus, kuriame eksponuojamos liturginio ir kultūrinio paveldo vertybės.
Paveldas
Pagaminti Varšuvoje lenkų meistro Šimanskio ir pastatyti vyskupo A. Baranausko vizitacijos garbei. Jais grojo K. Čiurlionis (1851–1914), garsaus menininko M. K. Čiurlionio tėvas.
Saugotoja nuo gaisrų ir žaibų stovi prieš šventovės duris, nes 1808 m. į bažnyčią trenkė žaibas. 1996 m. senoji skulptūra perkelta į bažnyčią, jos vietoje pastatyta skulptoriaus Alfonso Vauros kopija.
Liškiavoje yra piliakalnis – alkakalnis, Bažnyčios kalnas, akmuo su jaučio pėda ir vadinamasis „raganų akmuo“. Ansamblis įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir saugomas valstybės.
Liškiava garsi savo architektūros paminklais: XIV–XV a. pilimi ir jos bokšto liekanomis; XVII a. pabaigos sakraliniu ansambliu (bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas, ūkinis pastatas); XVIII a. šventoriaus tvora ir laiptais į šventorių; XIX a. varpine, paminkliniu stulpu su šv. Agotos skulptūra ir daugybe dailės paminklų bažnyčios viduje.